Šiaip aš iš tų, kuri vabalų ir kai kurių vabzdžių bijo. Pirmiausiai širšių, nes aš joms alergiška. Tik prie vaikų drąsią vaidinu. Betgi sako, kad reikia priešą pažinti. Ir aš su tokiu malonumu šią knygą perskaičiau. Autorė, Norvegijos biologijos mokslų universiteto profesorė apie vabzdžius pasakoja su didžiule meile ir susižavėjimu. Ir kartu rūpesčiu, kad jiems gresia pavojus. Apie kiekvieną paminėtą vabzdį pateikia neįtikėtinų faktų. Ar žinojote, kad Kosta Rikoje yra drugių ir bičių, kurie geria Kaimanų ašaras, kad gautų gyvybiškai svarbių druskų? O kailiavabalis neturėdamas maisto gali grįžti į ankstesnę stadiją, tai yra atjaunėti? O tam tikra Australijos žiogų rūšis sugeba maistą prisišaukti? Skaičiau ir negalėjau atsižavėti. Vienintelis ko pritrūko- iliustracijų. Nesvarbu ar pieštų ar foto. Būtų labai pravertę. Aš ir toliau jų bijau, jei ką. Bet vabzdžiai vis tiek nuostabūs. Juk ir nuostabių dalykų galima bijoti. ;)Man labai patiko ir rekomenduoju.
Kategorijos
