Knygos Černobylio malda. Ateities kronika kaina, atsiliepimai

Patiko, puiki knyga.

Perskaičiau per kelias valandas! Tiesa pasakius nesitikėjau kad patiks bet labai paveikė visos šios istorijos

Nereali knyga, baisu pagalvoti, ką žmonės išgyveno...

Ši knyga mane labai įtraukė skaityti toliau ir toliau

Nors apie Černobylį rašyta daug, niekas negali paneigti, jog liudijimai iš pirmų lūpų yra patys įtaigiausi. Skaudžiausi. Net praėjus trisdešimt metų po tragedijos neįmanoma panaikinti padarytos žalos tautai, žmonėms, aplinkai. Stipru.

Tai viena labiausiai mane sukrėtusių knygų. Buvau daug girdėjusi apie Černobylio avariją, kas ir kodėl ten įvyko, bet niekad neteko plačiau skaityti apie tai, ką patyrė ir ką išgyveno su šia avarija susidūrę žmonės. Žmonių išgyvenimai išties sukrėtė, skaitant daug kartų norėjosi verkti, o perskaičiusi dar labai ilgai galvojau apie šį kūrinį. Rekomenduoju.

Skaudi knyga. Neįmanoma suprasti. Mes skaitome, rašome apie šią katastrofą, o žmonės ten gyveno. Ten liko viltys, darbai, žiurkėnai, kuriems dviems dienoms buvo palikta valgyti, ir pas kuriuos niekas negrįžo, vaikai, kurių bijojo ir po kurių viską dezinfekavo. Mylimieji, kuriuos palietus, jų oda atsiskiria nuo kūno...Sunku, sudėtinga ir labai skaudu buvo skaityti tikrus žmonių išgyvenimus.

Labai gera knyga, nepaliekanti abejingų. Skaudžios žmonių asmeninės istorijos, kurios sukrečia kiekviena skirtingai. Perskaičius gaila,kad čia neišgalvota istorija, o viskas buvę iš tikro..tai viena iš labiausiai sukrėtusių skaitytų knygų..

Černobylio malda. Ne kabutėse, nes tai ne pavadinimas. Greičiau žanras, pasakojimo būdas. Daugybės liudytojų autentiški išgyvenimai. Ne apie. Kas po to. Knyga apie tylą, tuštumą mirtį ir gyvenimą po jos. Jauni vyrai, jaunos mylinčios, besilaukiančios, vaikus auginančios moterys. Senos močiutės, jau pamiršusios savo metus. Vaikai, kurie neužaugo. Kaip bebūtų keista, siaubo, nevilties, pasibaisėjimo pasakojmas nekelia. Nes tai buvo gyvenimas. Nes dar daug kas prisimena karštą 1986 metų balandžio 26, pavasario žydėjimą,mėlyną be jokio debesėlio dangų. Buvau turistiniame žygyje Varėnos miškuose. Po savaitės tuometinis generalinis sekretorius per televiziją pranešė, kad įvyko ,,utečka", bet padėtis kontroiuojama. ,,Padėtis kontroliuojama", - girdėjo gaisrininkai, gesinantys gaisrą, statybininkai, vairuotojai, savanoriai, kalnakasiai, vėliau pavadinti vienu žodžiu - likviduotojai. Tie, kurie po avarijos išgyveno 14 dienų, pusę metų, metus. Ir tie žmonės, kurie savo rankomis turėjo nukasti žemę aplink savo namus ,,per kastuvo gylį" - vėliau buvo užpiltas asfaltas. Ir tik praėjus daugiau nei 30 metų suvokiame Černobylio mastą. Knyga vieims, kas žiūrėjo serialą. Ir visiems, kurie išgyveno Černobylį. Prisipažinsiu, visai netinkama Kūčių vakarui, bet t

Be abejonės, tai sunkiausia, kada nors mano skaityta knyga, sukrėtusi kur kas labiau nei populiarusis HBO serialas. Čia nėra detalių, kas ir kodėl spaudė mygtuką, nėra fizikos traktatų apie tai kas vyksta sprogus reaktoriui ir kaip yra atomai. Tik tai, kas vyksta žmogaus gyvenime, galvoje ir širdyje. Mažo ir seno, dar negimusio ir jau mirusio. Apie žmones, kurie didvyriškai dirbo ten, kur sprogdavo pažangiausia technika ir robotai. Apie žmones, kurie matė, kaip buvo užkasami jų namai ir kurie sapnavo, kad jiems gimsta šuniukai su ežiukų galvomis. Apie žemę laidotą žemėje. Apie gyvūnų akis pamačius žmogų. Apie vaikus, kurie žinojo, kad nepasens, nes mirs ir kurie senelei paliepus melstis ir prisiminti savo nuodėmes, meldėsi... prisiminę sudaužytą aviečių bonkės nuodėmę.Gumulas gerklėje vien pagalvojus apie tai, kokį darbą atliko knygos autorė kalbinusi visus tuos žmones. Užduodama tuos klausimus, klausydamasi, matydama liudininkų akis. Ir palikdama juos su tais prisiminimais ir išgyvenimais gyventi toliau."Kai ji gimė... Tai buvo ne kūdikis, o gyvas maišiukas, užsiūtas iš visų pusių, nė vieno plyšelio, tik akytės atvertos. Medicinos kortelėje įrašyta: "mergaitė, gimusi su daugybine kompleksine patalogija: išangės aplazija"... Tai šitaip skamba mokslo kalba, o paprastai šnekant: nėr kuo siusioti, nėr kuo kakoti ir inkstas vienas. Tokie kaip ji, negyvena, tokie iškart numiršta. Ji nenumirė, nes aš ją myliu."

Nuostabi knyga, kurią siūlyčiau perskaityti kiekvienam ir įtraukti į mokyklinius privalomųjų skaitinių sąrašus! Skaitant dokumentikoje užfiksuotus prisiminimus galima pajusti, kokia elementari būtinybė vertinti artimus žmones čia ir dabar - negalime žinoti, galbūt jau šiandien juos prarasime.

Sukrecianti,kaustanti demesi ir ilgam isliekanti atmintyje knyga.

Labai įdomi, prikaustanti dėmesį ir verčianti susimąstyti knyga. Joje gausu katastrofą išgyvenusių žmonių pasakojimų apie jų patirtą skausmą, liūdesį ir neviltį. Puiki knyga, rekomenduoju 100%.

Sukrečiantys pasakojimai apie tuos, kuriems teko akis į akį susidurti su šia protu nesuvokiama ir kraupia visos žmonijos istorijoje tragedija. Skaitant šią knygą labiausiai sukrėtė valdžios "aklumas" šiai įvykusiai tragedijai, kuri nusinešė nesuskaičiuojamą daugybę niekuo dėtų žmonių gyvybių yra mano manymu pats baisiausias ir didžiausias nužmogėjimas šioje situacijoje.Kaip galėjo būti ramūs tie, kurie visa tai žinojo ir slėpė nuo žmonių ir tikino visus, kad nieko nevyksta, kai iš tikrųjų darėsi protu nesuvokiami dalykai, kurių padariniai nepataisomai suluošino ir atėmė galimybę gyventi normalų gyvenimą daugybei žmonių. Didžiausia bausmė tiems kas buvo už tai atsakingas, yra jų sąžinė.

Rimta knyga, verčianti susimąstyti. Kažkodėl įsivaizduoju, kad per kritinę situaciją mūsų šalyje būtų elgiamasi panašiai, netoli atitrukę esame nuo sovietmečio.

Tai knyga, kurios "nesuvalgysi" vienu prisėdimu. Ji reikalauja laiko pamąstymams, laiko, kad perskaityta informacija susigulėtų ir būtų išgyventas kiekvienas jos puslapis. Skaitant atrodo, kad tu gyveni kartu su vėikėjais. Rekomenduoju.

Nors apie Černobylį skaičiau daug, bet tik šioje knygoje radau, tai ko ieškojau. Ši knyga daugiau apie žmonių išgyventas emocijas, apie tai kas vyko po to, kaip su tuo gyveno ir iki šiol gyvena visą tai patyrę žmonės. Man tai pati geriausia kada nors apie tai skaityta knyga.

Černobylio malda. Ne kabutėse, nes tai ne pavadinimas. Greičiau žanras, pasakojimo būdas. Daugybės liudytojų autentiški išgyvenimai. Ne apie. Kas po to. Knyga apie tylą, tuštumą mirtį ir gyvenimą po jos. Jauni vyrai, jaunos mylinčios, besilaukiančios, vaikus auginančios moterys. Senos močiutės, jau pamiršusios savo metus. Vaikai, kurie neužaugo. Kaip bebūtų keista, siaubo, nevilties, pasibaisėjimo pasakojmas nekelia. Nes tai buvo gyvenimas. Nes dar daug kas prisimena karštą 1986 metų balandžio 26, pavasario žydėjimą,mėlyną be jokio debesėlio dangų. Buvau turistiniame žygyje Varėnos miškuose. Po savaitės tuometinis generalinis sekretorius per televiziją pranešė, kad įvyko ,,utečka", bet padėtis kontroiuojama. ,,Padėtis kontroliuojama", - girdėjo gaisrininkai, gesinantys gaisrą, statybininkai, vairuotojai, savanoriai, kalnakasiai, vėliau pavadinti vienu žodžiu - likviduotojai. Tie, kurie po avarijos išgyveno 14 dienų, pusę metų, metus. Ir tie žmonės, kurie savo rankomis turėjo nukasti žemę aplink savo namus ,,per kastuvo gylį" - vėliau buvo užpiltas asfaltas. Ir tik praėjus daugiau nei 30 metų suvokiame Černobylio mastą. Knyga vieims, kas žiūrėjo serialą. Ir visiems, kurie išgyveno Černobylį. Prisipažinsiu, visai netinkama Kūčių vakarui, bet t

Ši knyga mane labai įtraukė skaityti toliau ir toliau

Nors apie Černobylį rašyta daug, niekas negali paneigti, jog liudijimai iš pirmų lūpų yra patys įtaigiausi. Skaudžiausi. Net praėjus trisdešimt metų po tragedijos neįmanoma panaikinti padarytos žalos tautai, žmonėms, aplinkai. Stipru.

Tai viena labiausiai mane sukrėtusių knygų. Buvau daug girdėjusi apie Černobylio avariją, kas ir kodėl ten įvyko, bet niekad neteko plačiau skaityti apie tai, ką patyrė ir ką išgyveno su šia avarija susidūrę žmonės. Žmonių išgyvenimai išties sukrėtė, skaitant daug kartų norėjosi verkti, o perskaičiusi dar labai ilgai galvojau apie šį kūrinį. Rekomenduoju.

Skaudi knyga. Neįmanoma suprasti. Mes skaitome, rašome apie šią katastrofą, o žmonės ten gyveno. Ten liko viltys, darbai, žiurkėnai, kuriems dviems dienoms buvo palikta valgyti, ir pas kuriuos niekas negrįžo, vaikai, kurių bijojo ir po kurių viską dezinfekavo. Mylimieji, kuriuos palietus, jų oda atsiskiria nuo kūno...Sunku, sudėtinga ir labai skaudu buvo skaityti tikrus žmonių išgyvenimus.

Labai gera knyga, nepaliekanti abejingų. Skaudžios žmonių asmeninės istorijos, kurios sukrečia kiekviena skirtingai. Perskaičius gaila,kad čia neišgalvota istorija, o viskas buvę iš tikro..tai viena iš labiausiai sukrėtusių skaitytų knygų..

Be abejonės, tai sunkiausia, kada nors mano skaityta knyga, sukrėtusi kur kas labiau nei populiarusis HBO serialas. Čia nėra detalių, kas ir kodėl spaudė mygtuką, nėra fizikos traktatų apie tai kas vyksta sprogus reaktoriui ir kaip yra atomai. Tik tai, kas vyksta žmogaus gyvenime, galvoje ir širdyje. Mažo ir seno, dar negimusio ir jau mirusio. Apie žmones, kurie didvyriškai dirbo ten, kur sprogdavo pažangiausia technika ir robotai. Apie žmones, kurie matė, kaip buvo užkasami jų namai ir kurie sapnavo, kad jiems gimsta šuniukai su ežiukų galvomis. Apie žemę laidotą žemėje. Apie gyvūnų akis pamačius žmogų. Apie vaikus, kurie žinojo, kad nepasens, nes mirs ir kurie senelei paliepus melstis ir prisiminti savo nuodėmes, meldėsi... prisiminę sudaužytą aviečių bonkės nuodėmę.Gumulas gerklėje vien pagalvojus apie tai, kokį darbą atliko knygos autorė kalbinusi visus tuos žmones. Užduodama tuos klausimus, klausydamasi, matydama liudininkų akis. Ir palikdama juos su tais prisiminimais ir išgyvenimais gyventi toliau."Kai ji gimė... Tai buvo ne kūdikis, o gyvas maišiukas, užsiūtas iš visų pusių, nė vieno plyšelio, tik akytės atvertos. Medicinos kortelėje įrašyta: "mergaitė, gimusi su daugybine kompleksine patalogija: išangės aplazija"... Tai šitaip skamba mokslo kalba, o paprastai šnekant: nėr kuo siusioti, nėr kuo kakoti ir inkstas vienas. Tokie kaip ji, negyvena, tokie iškart numiršta. Ji nenumirė, nes aš ją myliu."

Nuostabi knyga, kurią siūlyčiau perskaityti kiekvienam ir įtraukti į mokyklinius privalomųjų skaitinių sąrašus! Skaitant dokumentikoje užfiksuotus prisiminimus galima pajusti, kokia elementari būtinybė vertinti artimus žmones čia ir dabar - negalime žinoti, galbūt jau šiandien juos prarasime.

Sukrecianti,kaustanti demesi ir ilgam isliekanti atmintyje knyga.

Labai įdomi, prikaustanti dėmesį ir verčianti susimąstyti knyga. Joje gausu katastrofą išgyvenusių žmonių pasakojimų apie jų patirtą skausmą, liūdesį ir neviltį. Puiki knyga, rekomenduoju 100%.

Sukrečiantys pasakojimai apie tuos, kuriems teko akis į akį susidurti su šia protu nesuvokiama ir kraupia visos žmonijos istorijoje tragedija. Skaitant šią knygą labiausiai sukrėtė valdžios "aklumas" šiai įvykusiai tragedijai, kuri nusinešė nesuskaičiuojamą daugybę niekuo dėtų žmonių gyvybių yra mano manymu pats baisiausias ir didžiausias nužmogėjimas šioje situacijoje.Kaip galėjo būti ramūs tie, kurie visa tai žinojo ir slėpė nuo žmonių ir tikino visus, kad nieko nevyksta, kai iš tikrųjų darėsi protu nesuvokiami dalykai, kurių padariniai nepataisomai suluošino ir atėmė galimybę gyventi normalų gyvenimą daugybei žmonių. Didžiausia bausmė tiems kas buvo už tai atsakingas, yra jų sąžinė.

Tai knyga, kurios "nesuvalgysi" vienu prisėdimu. Ji reikalauja laiko pamąstymams, laiko, kad perskaityta informacija susigulėtų ir būtų išgyventas kiekvienas jos puslapis. Skaitant atrodo, kad tu gyveni kartu su vėikėjais. Rekomenduoju.

Nors apie Černobylį skaičiau daug, bet tik šioje knygoje radau, tai ko ieškojau. Ši knyga daugiau apie žmonių išgyventas emocijas, apie tai kas vyko po to, kaip su tuo gyveno ir iki šiol gyvena visą tai patyrę žmonės. Man tai pati geriausia kada nors apie tai skaityta knyga.