Yra knygų, kurias skaitydama aš rašau tiek pat, kiek skaitau: persirašinėju autoriaus mintis, noriu jų nepamiršti, niekada.“Kiek metų naktį lauke aš nabuvau išsitiesęs aukštielnikas ir nežiūrėjau į dangų? Turbūt nuo tada, kai buvau vaikas. Ir pamiršau, kad tereikia atsigulti aukštielnikam ir dangaus skliautas ims suktis. Kaip tikriausiai nebeprisimenu kitų vaikystės stebuklų. Kadangi išmokau, jog taip būti negali. Suaugti - tai išmokti, jog taip būti negali?..”“ Tiesą sakant, nė nežinau, ką reiškia suaugti. Galbūt pradėjau jausti, ką reiškia senti. Vis mažiau džiaugsmo liesti. Vis mažiau džiaugsmo užuosti. Vis mažiau džiaugsmo skanauti. Vis mažiau - girdėti. Regėti. Atspėti. Vis mažiau nuostabos.”
Kategorijos
