„Normalūs žmonės“ turi savo cinkelį. Nuo pirmojo pokalbio tarp Konelio ir Marianos mes juos dar lydėsime kelerius metus. Nes yra pateikiamas įdomus pasakojimo stilius, pasakojama kas kelis mėnesius, tarsi praleižiant, kas buvo neįdomu, tačiau ir pamąstant, ką galėjau praleist per tuos mėnesius. Kitas įdomumas, kad pradedi savęs klausinėti, kas vis dėlto yra normalu šiame pasaulyje ir šiais laikais? Kas vienam yra normalu, kitam žmogui galbūt gali atrodyti, tai keista ir atvirkščiai. Ir galiausiai ši knyga atskleidžia priklausomybę nuo žmonių, kad mes esam dažnai priklausomi vienas nuo kito, nors dažnai to ir nepripažįstam, kaip kartais sunku pasikeist vieniems dėl kitų, tačiau dažnai darome įtaką vienas kito pasirinkimams ir kaip norim mylėti ir būti mylimais :)Knyga skaitosi greitai ir lengvai, nes kaip ir minėjau ji turi kažką savo, kas sugeba užkabinti ir nebepaleisti.