Knygos Tabakininkas kaina, atsiliepimai

Poetiškai parašyta knyga apie neramius 1937-1938 metus Austrijoje. Kūrinys grįstas išmintimi, narsumu, užuojauta. Pagrindinis veikėjas įsisuka į meilės pinkles ir sutinka Vienoje gyvenantį Z. Freudą.

Mėgstu knygas apie karą, tarpukarį, tad šią vertinu teigiamai, labai įdomi knyga.

Knyga"Visas gyvenimas " patiko labiau. Tačiau ir ši visai neprasta. Patiko graži kalba, lėtas, bet priverčiantis išskaityti tarp eilučių rašymo stilius.

Gražiai parašyta, "pametanti" minčių :)

Tai tokia knyga, kurią perskaičius norisi kelias minutes patylėti ir susitelkti į apmąstymus. Rodos, visai plonutė knygą, vos virš 200 puslapių, tačiau jos turinyje telpa labai labai daug... Jauno žmogaus gyvenimas, nepasisekusi meilė, pažintis su naujais žmonėmis, sudėtinga politinė situacija ir gyvenimas aplinkoje, kuri varžo kiekvieną judesį, tarsi, "blokuoja" tavo laisvę... Patariu perskaityti visu 100procentų. Tiek jaunimui, tiei vyresniems žmonėms.

Pirmos šalnos ledu autorius nutipeno bedugnės paviršiumi. Rafinuotai it besvorė snaigė nusileido ant milžiniškos žmonijos praeities žaizdos - Antrojo pasaulinio karo istorijos. Ir labai ramiai, naiviai slinkdamas kaimo bernučio likimu, nušvietė beveik eilinio gyvenimo likučius. Taip, tai beveik eilinis gyvenimas ir deja, tik jo likučiai - jaunystės atlapaširdiškumą perveria karo patirties strėlė. Lengvai apie tai, kad mūsų gyvenimą kartais valdo laikmetis ir kitų gyvenimai, kitų norai, kitų siekiai ir kitų manijos. Klausiantiems, kodėl, na kodėl žmonės vis tiek kovoja dėl gyvybės, siekia išsilaikyti, nors jokios prošvaistės net optimistiškiausiose prognozėse nesimato, apdairiai pateikiamas atsakymas - kiekviename, nuo šiol prisiminkite, kiekviename gyvenime egzistuoja tie žiburiai, kurių svetimoms akims nematyti. Kartu su gyvenimu, kiekvienas gauname savo kovą. Šiltai įsikomponuoja namų tema, namų, kurie visada lieka namais, net jei niekada ten nebepasirodysime. Kartu kuriamas savitas šeimos ryšys, kuris tik dar labiau sustiprina TĄ namų jausmą. Nežinau ar autorius to siekė, bet patraukliausia pasakojimo klostė man tapo draugystė, kuri idiliškai balansuoja arti gyvybės ir mierties klausimo, kurią laikmetis pavertė pavojinga. Bet jei ne laikmetis, gal ji net nebūtų užgimusi? Tai taip laiku ir vietoje, bet juk tokie ir yra eilinių gyvenimų dėsniai? Išminties ir naivumo sąjunga, kantrybės ir atkaklumo dermė bei patirties perdavimo procesas. Žavu. Gali būti, kad tai tik dėl kitoniškumo faktoriaus, bet pavergė lakoniškai vyriški pokalbiai, kai rodosi nieko išsamaus nepasakoma, bet galima įskaityti tiek pat, kiek poros valandų nepertraukiamuose moterų pašnekesiuose? Tekstas, idėja ir tas žaismas prieštaravimais nepalieka abejingų. Žinoma, būta ir jaunos, pirmos bei neišpildytos meilės skambesio, žiburių, kurie ir trigdo, ir veda tuo pačiu metu, gilina ne tik draugystę, bet ir savos esybės ribas. Ir vis tik, nors tiek daug dėmesio ir kalbų sulaukęs Tabakininkas paliko pėdsaką ir mano širdy, bet bijau, kad per trapų neužpustyti besiartinančiai skaitinių pūgai. Romanas tapo kuo tikriausia snaige, žiūrėsim, kiek ilgai ji suksis mano sieloje. Pabandykit ir Jūs.

Subtilus atviruką primenantis viršelis, Freudo pavardė anotacijoje ir Antrojo pasaulinio karo tematika – šių trijų punktų man pakako, kad nusipirkčiau šią nedidukę knygą.Knygos rašymo stilius labai poetiškas ir subtilus ir piešia labai trapų pasakojimą, tačiau pagrindinių veikėjų dialogai man pasirodė be galo naivūs, banalūs ir lakoniški. Franco ir Freudo draugystė man buvo šios istorijos vyšnaitė (nors ir labai neįtikinama, kad vienas išmintingiausių to meto Europos vyrų diskutuotų su kaimo berneliu), o jų susitikimai mėgstamiausios/laukiamiausios knygos vietos. Kažkaip tų „vyšnaičių“ man pasirodė per mažai arba jos nebuvo tokios sodrios, kaip tikėjausi.

Gražiai parašyta, "pametanti" minčių :)

Tai tokia knyga, kurią perskaičius norisi kelias minutes patylėti ir susitelkti į apmąstymus. Rodos, visai plonutė knygą, vos virš 200 puslapių, tačiau jos turinyje telpa labai labai daug... Jauno žmogaus gyvenimas, nepasisekusi meilė, pažintis su naujais žmonėmis, sudėtinga politinė situacija ir gyvenimas aplinkoje, kuri varžo kiekvieną judesį, tarsi, "blokuoja" tavo laisvę... Patariu perskaityti visu 100procentų. Tiek jaunimui, tiei vyresniems žmonėms.

Pirmos šalnos ledu autorius nutipeno bedugnės paviršiumi. Rafinuotai it besvorė snaigė nusileido ant milžiniškos žmonijos praeities žaizdos - Antrojo pasaulinio karo istorijos. Ir labai ramiai, naiviai slinkdamas kaimo bernučio likimu, nušvietė beveik eilinio gyvenimo likučius. Taip, tai beveik eilinis gyvenimas ir deja, tik jo likučiai - jaunystės atlapaširdiškumą perveria karo patirties strėlė. Lengvai apie tai, kad mūsų gyvenimą kartais valdo laikmetis ir kitų gyvenimai, kitų norai, kitų siekiai ir kitų manijos. Klausiantiems, kodėl, na kodėl žmonės vis tiek kovoja dėl gyvybės, siekia išsilaikyti, nors jokios prošvaistės net optimistiškiausiose prognozėse nesimato, apdairiai pateikiamas atsakymas - kiekviename, nuo šiol prisiminkite, kiekviename gyvenime egzistuoja tie žiburiai, kurių svetimoms akims nematyti. Kartu su gyvenimu, kiekvienas gauname savo kovą. Šiltai įsikomponuoja namų tema, namų, kurie visada lieka namais, net jei niekada ten nebepasirodysime. Kartu kuriamas savitas šeimos ryšys, kuris tik dar labiau sustiprina TĄ namų jausmą. Nežinau ar autorius to siekė, bet patraukliausia pasakojimo klostė man tapo draugystė, kuri idiliškai balansuoja arti gyvybės ir mierties klausimo, kurią laikmetis pavertė pavojinga. Bet jei ne laikmetis, gal ji net nebūtų užgimusi? Tai taip laiku ir vietoje, bet juk tokie ir yra eilinių gyvenimų dėsniai? Išminties ir naivumo sąjunga, kantrybės ir atkaklumo dermė bei patirties perdavimo procesas. Žavu. Gali būti, kad tai tik dėl kitoniškumo faktoriaus, bet pavergė lakoniškai vyriški pokalbiai, kai rodosi nieko išsamaus nepasakoma, bet galima įskaityti tiek pat, kiek poros valandų nepertraukiamuose moterų pašnekesiuose? Tekstas, idėja ir tas žaismas prieštaravimais nepalieka abejingų. Žinoma, būta ir jaunos, pirmos bei neišpildytos meilės skambesio, žiburių, kurie ir trigdo, ir veda tuo pačiu metu, gilina ne tik draugystę, bet ir savos esybės ribas. Ir vis tik, nors tiek daug dėmesio ir kalbų sulaukęs Tabakininkas paliko pėdsaką ir mano širdy, bet bijau, kad per trapų neužpustyti besiartinančiai skaitinių pūgai. Romanas tapo kuo tikriausia snaige, žiūrėsim, kiek ilgai ji suksis mano sieloje. Pabandykit ir Jūs.

Subtilus atviruką primenantis viršelis, Freudo pavardė anotacijoje ir Antrojo pasaulinio karo tematika – šių trijų punktų man pakako, kad nusipirkčiau šią nedidukę knygą.Knygos rašymo stilius labai poetiškas ir subtilus ir piešia labai trapų pasakojimą, tačiau pagrindinių veikėjų dialogai man pasirodė be galo naivūs, banalūs ir lakoniški. Franco ir Freudo draugystė man buvo šios istorijos vyšnaitė (nors ir labai neįtikinama, kad vienas išmintingiausių to meto Europos vyrų diskutuotų su kaimo berneliu), o jų susitikimai mėgstamiausios/laukiamiausios knygos vietos. Kažkaip tų „vyšnaičių“ man pasirodė per mažai arba jos nebuvo tokios sodrios, kaip tikėjausi.

Nesudomino, sunkei skaičiau, taip ir nesupratau minties. Taip ir neatsimenu apie ka:)